User:Pabusk
Gryno suvokimo atskleidimas – savaiminis išsilaisvinimas betarpiška įžvalga
Savaime vaiskiai sąmonei – Trijų Kūnų Dievybei lenkiuosi !
Aiškinsiu [vieną] „Giliųjų mokymų apie savaiminį išsilaisvinimą medituojant ramiąsias bei niršiąsias dievybes“ – „Gryno suvokimo atskleidimą, savaiminį išsilaisvinimą betarpiška įžvalga“. Atskleisiu jūsų gryną samonę, todėl mąsliai [klausykitės], laimingieji kilmingų šeimų vaikai,
Samaja gja gja gja !
Emaho ! Vieninga samonė
Sansarą ir nirvaną apima.
Ji – visko pirmapradė prigimtis,
Tačiau jos nepažįstate.
[sąmonė] giedra ir nenutrūkstanti.
Bet šito nesuvokiate.
Neapribota ji ir pasireiškianti visur,
Bet jos neatpažįstate. Todėl
[pamokymas] šis skirtas esmei jos pažinti.
Trijų laikų Prabudusių [atveriami]
Aštuoniasdešimt keturi tūkstančiai Dharmos durų
Ir visų kitų mokymų nesuvokiama aibė
Iš [proto] pažinimo [gimsta] –
Atskirai nuo jo nėra
Nei vieno Nugalėtojų pamokymo.
Nors skaičius Jų pamokymų bekraštis lyg erdvė,
Esmei – grynai sąmonei trys priesakai skirti.
Tad slaptą mintį Nugalėtojų išaiškinsiu,
Į amžiną [Nušvitusiųjų mokymą] įvesiu
Kjė ho ! Laimingieji vaikai, klausykitės!
Nors Žodis „sąmonė“ visur paplitęs,
Iš jos nepažinimo ar klaidingo pažinimo,
Vienpusio arba netikslaus žinojimo
Kyla nesuvokiama daugybė pažiūrų.
Žmonės paprasti jos nepažįsta.
Nepažindami tikrosios savo prigimties,
Jie klajoja Trijose [sansaros] sferose,
Būviuose šešiuos ir kenčia. Štai
Kaip blogai nepažinoti savo samonės.
Šravakos ir pratjekabudos,
Vienašališkai suvokią nebuvimą savasties,
[savo proto] nepažįsta deramai.
Kiti gi, dogmų, pažiūrų supančioti,
Nemato jo vaiskios šviesos.
Šravakos ir pratjekabudos
Kabinas už subjekto-ir-objekto [vaizdinio].
Madhjamikai apakinti
Sampratos dviejų tiesų,
O krijos, Jogos [tantrų pasekėjai] – apeigų;
Mahajogos, anujogos [pasekėjų protą] temdo
Kabinimasis už erdvės-ir-samonės.
Klysta perskiriantys nedvilypį Reiškinį.
Vienovės neatskleidęs, nušvitimo nepasieksi.
Savo samonė, sansara ir nirvana –
Visa tai vienovė neatsiejama.
[Nuo šito suvokimo] nutolę mokymai,
Viena atmetantys, kita priimantys,
Klaidžioja sansaroje.
Todėl atsižadėk veiklos ir neveiklumo.
Savo gryną samonę betarpiškai suvokdamas,
Esi savaime laisvas, - štai pamokymas,
Leidžiantis suprasti didžiają savaiminę visatos laisvę;
Taigi viskas yra tobula Didžiajame Tobulume.
Samaja gja gja gja !
“Samonė“ – tai suvokimo blyksnių [srautas].
Joje nėra jokios esybės.
Ji – sansaros ir nirvanos, laimės, įvairių kančių šaltinis.
Tikslas ji – vienuolikos Važiuoklių.
Vardų jos nesuvokiama galybė.
Kai kurie ją vadina „proto esme“
Kitatikiai [hinduistai] – „atmanu“
Šravakos – „Vadovu“
Čitamatrinai – „Protu“
Vieni Pradžniapramita vadina ją.
Kiti gi – budos prigimtim,
Treti – didžiuoju simboliu,
Ketvirti – vieninga sėkla,
Penkti – sfera tikrovės,
Šešti gi – visko pagrindu.
Kai kurie vadina ją „paprastu [suvokimu]“
Atskleisiu ją triadoms būding bruožų.
Ankstesnieji suvokimai nebetrunka – [samonė] tuščia;
Būsimieji suvokimai dar nekilo – [ji] žvali;
Dabar, kai būsena natūrali,
Žvelgdamas betarpiškai į savo samonę,
[gali suvokt] neregimą aiškumą,
Nuogą, prigimtą budrumą
Ir tuščią, turinio neturintį tyrumą.
Ji – aiškumo-tuštumos grynumas nedvilypis.
Ji nepastovi ir be esybės.
Nenutrūkstanti, vaiski, giedra.
Ir ne viena –
Budri ir aiški [pasireiškia] kaip daugybė.
Jinai – nedaugeriopas ir nedalomas vienas visko „[skonis]“.
Nekyla nuo kitų [daiktų] – suvokia [vien] save.
Ji – reiškinių tikroji prigimtis ir tobulai
Vienovėje nedalomoj Triados Kūnų atsiskleidžia.
Nemedžiagiškumas jos, tuštumas – Dharmakaja;
Tuščias ir vaiskus aiškumas – Sambhogakaja;
Nekliudomas viskuo pasireiškimas – Nirmankaja,
Ir kaip tobula triados šios vienovė
Ji – Svabhavika(kaja).
Griežtai ją apibrėždamas [sakau] –
Ji dabartinė savo samonė.
Kadangi ji savaime aiški,
Kaip teigt gali, jog nepažysti savo samonės ?!
Joje nėra ko medituoti, taigi kaip
Gali sakyt, jog medituoji nesėkmingai ?!
Ji juk grynas, aiškus suvokimas;
Kaip gali tu savo samonės nerasti ?!
Ji – vaiskus ir nenutrūkstantis budrumas;
Kaip gali tu nematyti proto „veido“ ?!
Mąstytojas yra pats protas, taigi
Kaip gali sakyt: „Ieškau jo, bet nerandu“ ?!
Jame nėra ko keisti, praktikuoti, taigi
Apie kokį tu šneki nesisekimą ?!
Natūralios jo būsenos pakanka, tad
Kodėl sakai, jog susitelkt tvirtai nesugebi ?!
Iš [samonės] nepadarysi nieko, taigi
Pakanka ją ramybėje palikti;
Apie kokį tad nesugebėjimą šnekėt gali ?!
[Samonės] trys požymiai – aiškumas, tuštuma, budrumas
Neatskiriami, savaime tobuli.
Apie kokį galima šnekėt nepasiekimą ?!
Nepriklausomai nuo priežasčių ir sąlygų,
[samonė] savaime tobula, tad apie kokias
“[jos tobulinimo] pastangas nevykusias” gali šnekėti ?!
Svarstančiosios mintys kyla, ir tuo pat metu
[samonė] laisva, tai kaip gali sakyt,
Jog [šių minčių tu] „priešnuodžiais“ neįveiki ?!
Šis pažinimas – [tavo samonė] pati,
Tad kaip gali manyt jo neturįs.
Proto prigimtis – tuščia, be turinio.
Tavo samonė, neturinti esybės.
Erdvę primena, ar taip yra, ar ne –
Pats įsitikink, žvelgdamas į savo protą.
[Samonė] tuščia, bet nemanyk – ne nebūtis;
ji prigimtinės išminties per amžius apšviesta;
ji pačią saulės širdį primena, švytinčią savaime.
Taip ar ne – pats įsitikink, žvelgdamas į savo protą.
Tikrai nepertraukiamas [samonės] budrumas,
pirmapradis suvokimas; tuo jis upės tėkmę primena.
Ar taip ar ne – pats įsitikink, žvelgdamas į savo protą.
Lygindamas jį su įvairiais apčiuopiamais daiktais neapibūdinsi.
Judrus jis ir be esybės – jis panašus į vėją.
Ar taip ar ne – pats įsitikink, žvelgdamas į savo protą.
Reiškiniai visi jame savaime atsispindi;
tad primena jie atspindžius
veidrodyje.Taip ar ne – pats įsitikink,
žvelgdamas į savo protą.
Visi pasireiškimai jo laisvi savaime;
savaime kylantys, laisvi – jie primena
debesis. Ar taip ar ne –
pats įsitikink, žvelgdamas į savo protą.
Nėra dharmų, atskirų nuo proto.
Tad ką, be proto, galima dar medituoti ?!,
Nėr kito reiškinio – tik protas.
Tad ką gi galima dar praktikuoti ?!
Išskyrus protą, reiškinių kitų nėra.
Vienas jis, šventasis įžadas.
Nerasi nieko atskira nuo proto.
Tiktai jame subręsta [nušvitimo] Vaisius.
Tad nuolat žvelk į savo protą.
Žiūrėk – į išoinę erdvę mintys neišsklinda,
o žvelgdamas į savo protą, nerastum jų šaltinio.
Tavo samonė – [minčių] netrikdomas skaidrumas,
vaiskus ir tuščias Dharmakaja,
primenantis giedrą dangų, nušviestą saulės.
[Sąmonė] neturi formos – visą laiką suvoki tiktai aiškumą.
Jos pažinimas ir nepažinimas skiriasi tikrai.
Iš pat pradžių negimusi, savaime atsiradusi
ši šviesa vaiskioji -
tėvo, motinos neturintis
vaikas – grynas suvokimas
nuostabus!
Niekieno nesukurta, prigimta
Išmintis jo nuostabi!
Jisai negimsta ir nemiršta – nuostabu!
Jisai savaime aiškus, ir nėra jo pažinėjo – nuostabu!
Jis klaidžioja sansaroje, tačiau
į nelaimingąsias sferas nepuola – nuostabu!
Jis regi Budas, bet netobulėja – nuostabu!
Jis yra visur, bet savęs neatpažįsta – nuostabu!
Tikis kito vaisiaus nei jis pats – tai nuostabu!
Jis [vienas], bet [atrodo] pasireiškiąs
kaip kiti [daiktai] – tai nuostabu!
Ema! Dabartinis grynas suvokimas, be esybės, aiškus,
požiūrius visus pranoksta.
Be objekto, visa apimantis ir nuo visko
atsietas – jis kaip tik yra
meditacija, pralenkianti meditacijas visas.
Jis nekeičia nieko ir savaime dera su pasauliu,
tar pranoksta praktikas visas.
Jis – Vaisius, be siekimo tobulas,-
visus kitus Vaisius pranoksta.
Apsakysiu keturias teisingas didžiąsias „važiuokles“.
Teisingo požiūrio didi „važiuoklė“
yra šis aiškus dabartinis suvokimas.
Kadangi aiškus jis ir neklaidingas,
tai „važiuokle“ vadinamas.
Teisingos meditacijos didi „važiuoklė“
yra šis aiškus dabartinis suvokimas.
Kadangi aiškus jis ir neklaidingas,
tai „važiuokle“ vadinamas.
Didi „važiuoklė“ neklaidingos praktikos
yra šis aiškus dabartinis pirmapradis suvokimas.
Kadangi aiškus jis, teisingas,
tai „važiuokle“ vadinamas.
Didi „važiuoklė“ neklaidingo Vaisiaus
yra šis aiškus dabartinis suvokimas.
Kadangi aiškus jis, teisingas,
tai „važiuokle“ vadinamas.
Nepajudinamas keturias didžias „vinis“ išvardinsiu:
Nepajudinama požiūrio „vinis“ didžioji
yra šis aiškus dabartinis suvokimas.
Kadangi ji trijuos laikuos nekintamai
tvirta, tad vadinama „vinim“
Nepajudinama meditacijos „vinis“ didžioji
yra šis aiškus dabartinis suvokimas.
Kadangi ji tvirta trijuos laikuos, nekintanti,
todėl vadinama „.vinim“
Nepajudinama praktikos „vinis“ didžioji
yra šis aiškus dabartinis suvokimas.
Kadangi ji nekintanti trijuos laikuos,
todėl „vinim“ vadinama.
Didžioji nepajudinama Vaisiaus
„vinis“ yra šis aiškus dabartinis suvokimas.
Kadangi ji trijuos laikuos nekintamai tvirta,
tad ir vadinama „vinim“.
Dabar pamokymą pateiksiu,
atskleidžiantį trijų laikų vienovę.
Nuo buvusio ir būsimo atsiekite mintis;
apie praeitį galvoję liaukitės
ir, apie ateitį nebemąstydami,
sutraukykite proto pančius;
nesikabindami už dabarties,
į erdvę pasinerkite.
Nemedituokit nieko,
nes nėra ko medituoti;
palaikykit nenuklystantį budrumą,
Nors ir nėra jam kur nuklysti;
ir tiesiai žvelkite į šią nemeditavimo,
negęstančio budrumo būseną.
Jos grynas suvokimas,
budrus savaime, aiškus, giedras,
„bodhičita“ vadinamas.
Šita nemedituojanti, neturinti objekto,
niekur nenuklystanti, savaime aiški,
šviesi-tuščia, iš prigimties laisva
[sąmonė] – tai aiškus-tuščias Dharmakaja,
nepraktikavus Kelio atsiskleidęs Budos [būvis],
Vadžrasatva, regimas dabar.
Šešis apsiribojimus sugriauti mokysiu.
Yra daugybė ivairiausių požiūrių,
tačiau šioj sąmonėje grynoje -
pirmapradžiame natūraliam suvokime
neatskiriama tai, į ką
žvelgiama, nuo to, kas žvelgia.
Ieškokite žiūrėtojo, žvelgėjo;
žvelgėjas ieško pats savęs, tačiau neranda;
tad išsenka požiūris ir jojo pasėkmė.
Nėra nei požiūrio, nei priežasties jo, bet
nejuoduoja Nieko tuštuma:
dabartinis grynas suvokimas, sąmonė giedra
yra Dzongčeno Požiūris
be dvilypumo
suvokiamo ir nesuvokiamo.
Yra daugybė įvairiausių meditacijų,
tačiau šioj samonėje gynoje -
nekliudomam paprastame suvokime
neatskiriama tai, kas medituojama
nuo medituojančiojo.
Ieškokit medituotojo ar nemedituotojo;
kai jų ieškodami nerasite,
tada ir baigsis meditacija,
taip pat jos pasėkmė.
Nėra nei meditacijos, nei priežasties jos, be
nepasineriama į tamsumą:
dabartinis suvokimas, tikras, aiškus
yra savaime kylantis susitelkimas, Meditacija
be dvilypumo meditavimo
ir nemeditavimo.
Praktikų – nesuskaičiuojama daugybė,
tačiau grynosios sąmonės -
pirmapradžio suvokimo Sėkloje vieningoje
tai, kas praktikuojama, yra neatskiriama nuo
praktikuotojo. Ieškokit, sekit -
kurgi praktikuotojas ar nepraktikuotojas?
Kada nerasit jų, tai ir baigsis praktika,
taip pat jos pasėkmė.
Nėra nei praktikos, nei priežasties jos, bet
neatsiduodama klaidingiems polinkiams:
dabartiniame suvokime,
nedirbtiniame, savaime aiškiame,
nesistengimas nieko keisti, nei priimti, nei atmesti
yra tyriausia Praktika.
Be tyrumo
ir netyrumo dvilypumo.
Vaisių įvairių – daugybė, aibė, bet
gryno suvokimo, sąmonės Trijuos
Kūnuose, savaime tobuluos,
tikslas ir siekėjas neatskiriami.
Ieškokit, sekit – kurgi siekiantysis vaisiaus?
Kai jo nerasite, tada ir vaisius baigsis,
ir pasėkmė.
Nėra nei vaisiaus, nei jo priežasties,
ir neužvaldo atsisakymas ko nors, rinkimasis,
viltis ir baimė: dabartiniame gryname
suvokime, savaime aiškiame, tobulame,
atsiskleidę Kūnai Trys, jų pažinimas savyje -
tai pirmaprądžio Budos būvio Vaisius.
Aštuonių kraštutinumų amžinybės-nebūties
neturintis budrumas grynas
vadinamas vidurinybe nepuolimo
į jokius kraštutinumus.
Dėmėsingumas, nepertraukiamas sąmoningumas
vadinamas grynuoju budrumu – rigpa.
[Budrumas] tuščias; jos esmė – žinojimas,
todėl vadinamas jis Budos Prigimtim.
Kadangi žino esmę, jis pranoksta viską,
tad išminties paramita vadinamas.
Jis nesuvokiamas samprotaujančiu protu,
kraštutinumų neribojamas iš pat pradžių,
todėl vadinamas Didžiuoju Simboliu.
Taigi pažinimas ir nepažinimas jo -
esmė nirvanos ir sansaros,
laimės ir kančių visų,
Todėl jis Visko Pagrindu vadinamas.
Jis – šita pati prigimta ir aiški samonė,
[turima] gyvenant kasdienybėje, todėl vadinamas
paprastu suvokimu.
Nors daug gražių vardų jam prigalvota,
iš ties jis – dabartinis grynas suvokimas.
Tad siekti ko nors kito – tai taspat,
kas dramblį turint jojo pėdsakų ieškoti.
[Aukščiau už gryną samonės budrumą]
nerasi nieko net iškilęs virš Trijų Pasaulių.
Buda neatrandamas kitur – tiktai savame prote.
Šito nesuprasdamas, išorėj jo ieškai.
Bet argi kito ieškant, galima atrast save ?!
Taip ir pamišėlis, spektaklio suklaidintas,
pasimetęs, klaidžiodamas mugės minioje,
pamiršęs savo veidą, savimi kitus palaiko.
Neregėdamas daiktų tikrosios prigimties,
nežinai, jog reiškiniai – tai protas,
todėl klajoji, klaidžioji sansaroje.
Nematant Budos savame prote,
užtemdyta yra nirvana.
Tą pat akimirką, [kai suvoki], jog nirvana ir sansara kyla
tik iš žinojimo ir nežinojimo, jų skirtumas išnyksta.
Klystama [sansarą ir nirvaną]
kitur įžvelgiant – ne savame prote.
Bet paklydimo ir nepaklydimo
prigimtis – taip pat viena.
Būtybės juk neturi sąmonės srautų dviejų,
tad išsilaisvinsi išsaugodamas natūralią proto būseną.
Paklydimo nesuvokdamas kaip [kylančio] iš proto,
nepažinsi niekada tikrosios reiškinių esmės;
tad pats stebėki [savo protą] -
visa, kas jame savaime pasireiškia.
Stebėki, kur tos apraiškos pirmiausia atsiranda,
kur tęsias jos ir kurgi baigias pagaliau?
Kaip tvenkinio [saloj] gyvenančios
varnos nuskrenda nuo tvenkinio,
ir vėl tenai sugrįžta, - [mintys], vaizdiniai iš proto kyla;
pasireiškia sąmonėje ir joje išnyksta.
Ši sąmonė grynoji, viską žinanti, suprantanti,
vaiski, tuščia ir neatskiriamai
aiškumą-tuštumą sujungus, dangų primena;
jos prigimtinė pirmapradė išmintis, akivaizdžiai
pasireiškusi, kaip tik yra [visų reiškinių] Esmė.
Jos buvimo ženklą – regimą visatą
suvokite kaip savo sąmonės [ pasireiškimą],
o pačią budrią, aiškią sąmonę -
kaip primenančią dangų.
Dangus kaip pavyzdys,
jos prigimtį šiek tiek atskleidžiantis,
yra tiktai ribotas simbolis,
Juk sąmonės tuštumas sąmoningas,
persmelktas aiškumo,
o dangus nesąmoningas, tuštuma jo negyva,
tad iš tikrųjų neišreiškia sąmonės esmės.
Išsaugokite jos negęstantį budrumą.
Iš įvairiausių santykinių reiškinių nei vienas
neturi realios būties, [kiekvieną
akimirką] išnyksta. Taip ir visata,
sansara ir nirvana
yra vien mūsų samonės regėjimai.
Kai tik įvyksta sąmonės sraute pasikeitimas,
išorėje pasireiškia jo regėjimas.
Taigi viskas – sąmonės regėjimai.
Kiekviena šešių būtybių mato juos savaip.
Kitatikiai į juos
žiūri kaip į amžinus arba išnykstančius.
Devynios [budizmo] važiuoklės
turi savo atskirus požiūrius...
[Viską] regime ir aiškiname įvairiai,
[reiškinius visus] laikom atskirais, tad klystame,
prikergdami jiems nepriklausomas [esybes].
Kas reiškinius visus kaip samonę suvokia,
tas pasireiškiant šiems regėjimams,
už jų nesikabina, - jis yra Nušvitęs,
o kas laiko reiškinius tikrais, tas klysta.
[Šiuos] vaizdinius suvokdamas kaip sąmonę,
savaime išsilaisvini.
Reiškiniai visi yra
sąmonės pasireiškimai.
Pasaulis negyvasis – sąmonė.
Būtybės šešeriopos – sąmonė.
Dangaus gyventojų ir žmonių palaima – sąmonė.
Trijų nelaimingųjų sferų kančios – sąmonė.
Nežinojimas, penki nuodai emocijų žalingų – sąmonė.
Natūralusis pirmapradis suvokimas – sąmonė.
Geros mintys ir nirvana – sąmonė.
Demonų ir piktų dvasių kliūtys – sąmonė.
Dievybės, puikūs pasiekimai – sąmonė.
Įvairios tobulos dorybės – sąmonė.
Susitelkimas medituojant be minčių – sąmonė.
Daiktų pavidalai ir spalvos – sąmonė.
[Būvis] be išsigalvojimų ir vaizdinių – sąmonė.
Vienovės ir daugybės
nedvilypumas – sąmonė.
„Nei egzistuojantys, nei neegzistuojantys“
reiškiniai – sąmonė.
Nei vieno reiškinio nėra, kuris nebūtų – sąmonė.
Ji nekliudomai viskuo pasireiškia.
Reiškiniai – tarytum vandenyno bangos:
neatskiriami nuo sąmonės „vandens“,
jame jie ir išnyksta.
Be galo daug ką pavadinti gali,
tačiau kokiais vardais tu bevadintum daiktus,
be sąmonės daugiau nėr nieko.
Bet ši vieninga [sąmonė] taip pat
jokios esybės, pagrindo neturi.
Iš kurios pusės bepažvelgtum,
joje nieko nėra.
[Į samonę] kaip į esybę nežiūrėkite -
ji be jokios substancijos.
Nežvelkite į ją kaip į [Nieko] tuštumą -
ji sąmoninga ir vaiski.
[Šių požymių jos] nesuvokite kaip atskirų;
ji – nedaloma aiškumo-tuštumos vienovė.
Dabartinė tavo sąmonė savaime aiški,
bet pats nesi tuo įsitikinęs.
Nors [sąmonė] esybės savo ir neturi,
ją iš tikrųjų galima pažinti.
Pažinęs ją, visiškai išsivaduosi.
Ji pažystama
protui neįsitraukiant į pojūčius.
Sezamas, pienas – priežastys aliejaus, sviesto,
betgi šių negausite nemušdami
[pieno] ir nespausdami [sezamo sėklų].
Taip ir būtybės visos, nors
iš esmės yra realūs Budos, - bet
nenušvinta, nepažinusios savo [samonės grynos].
O pažinę ją, išsilaisvina net piemenys;
ji aiškiai atsiskleidžia net nežinantiems
jokių paaiškinimų.
Kas pats melasos paragąvo,
tam nebereikia, kad kiti jos skonį apibūdintų.
Ir net panditai, nepažinę [savo sąmonės], yra paklydę;
nors devynių Važiuoklių mokymo žinovai,
jie primena tikėtojus tolimais gandais-
prie Budos būvio neartėja nė per plauką.
[Savo sąmonę] pažinusiojo nebevaržo
dorybės ir blogybės.
O nepažinusysis, gera arba bloga
darydamas, tik [priežasčių] keliavimo į rojų
ar nelaimingąsias sferas prikaupia,
iš sansaros [neišsivaduoja].
Kai tik pažystamas tuščiasis savo sąmonės
pirmapradis suvokimas, Išmintis, -
dorybės ir blogybės vaisių nebeduoda,
primindamos šaltinio, trykštančio
tuščioj erdvėj, [miražą].
Tuštumoje nėra tokių dalykų,
kaip gėris arba blogis.
Tad šis „Gryno suvokimo atskleidimas -
savaiminis išsilaisvinimas betarpiška įžvalga“
labai gilus.
Susigyvenkite su savo samonės esme!
Zab gją!
[Baigiamasis žodis]
Šį „Gryno suvokimo atskleidimą -
savaiminį išsilaisvinimą betarpiška įžvalga“
skiriu būtybėms būsimų kartų,
gimsiančioms tamsos [epochoje].
Šis trumpas kūrinys -
tai sąvados visų
tantrų ir pamokymų
tiesų esminių.
Jo [mokymo],
nūnai nors ir paskelbto,
[tekstą] paslepiu kaip termą – brangų lobį;
tegul jis rastas bus ateityje
su juo užmezgusiųjų karmos ryšį.
[Kolofonas]
Šį traktatą, aiškiai atskleidžiantį gryną suvokimą, -
vadinamąjį „Savaiminį išsilaisvinimą betarpiška įžvalga“
parašė Odijanos išminčius Padmasambhava.
[Jo mokymas] tegul tęsis iki sansaros pabaigos!