Talk:Romualdas Ozolas

KAS JŪS ESATE ROMUALDAI OZOLAI? – SUKURTAS MITAS IR REALYBĖ Kęstutis K.Urba R.Ozolas yra viena žinomiausių Lietuvos atkūrimo laikotarpio figūrų. Tokia jis tapo tuometinės sovietinės žiniasklaidos dėmesio šiam asmeniui dėka. Į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę 1988 m. birželio 3d. jį kaip ir V.Čepaitį kažkas pasiūlė ir išrinko balsavimu salėje dėl to, kad A.Čekuolio „Gimtasis kraštas“ ir „Komjaunimo tiesa“ jiems, ginantiems griauti ketintus Vilniaus senamiesčio pastatėlius, skirdavo savo puslapius. Biografijos faktai ir asmeniniai prisiminimai R.Ozolas savo darbinę karjerą 1965m. pradėjo atsakingo sekretoriaus poste „Kultūros barų“ žurnale. Žinoma, kad viso pasaulio žvalgybos bando kontroliuoti sekretoriatus, nes per ten eina visa rašytinė informacija bei dokumentacija. Lietuvoje, kur tyliai purkštavusi prieš valdžią inteligentija buvo nuolatiniame KGB taikinyje, kitaip būti negalėjo. Pasidarbavęs tuose baruose ir padėstytojavęs, TSKP narys nuo 1973m., R.Ozolas netrukus 1985 m. tampa LTSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo Aleksandro Česnausko referentu, tiesiogiai vadovaujamas Leokadijos Diržinskaitės. Tuo laikmečiu, TSKP sprendimu Kazachstano plenume, kremlius nusprendė suteikti dar didesnius prioritetus savo kalbai ir vykdyti visoje sovietijoje žymiai intensyvesnę rusifikaciją. Pasak A.Terlecko, tapęs 1980 m. „Minties“ leidyklos redaktoriaus pavaduotoju, R.Ozolas ten iki pat 1989 m. užėmė cenzoriaus poziciją – sustabdė daug vertingos lituanistikos. 1988 m. gegužės 27 d. Mokslų Akademijos salėje, po svečio iš Estijos Ivo Raigo paskaitos apie Estijos liaudies frontą „Rahvarine“, R.Ozolas įtikinėjo jaunimą – „tik nereikia liaudies fronto – užteks klubų susivienijimo“. Iki „Sąjūdžio“ įkūrimo buvo belikę penkios dienos...

Istorinių 1988 metų spalio 22 d. „Sąjūdžio“ suvažiavimo metu R.Ozolas užkulisiuose įtikinėjo kitus – „tik nereikia aštrių kalbų apie nepriklausomybę... prie Lydos trys tankų divizijos“. Šiam suvažiavimui R.Ozolas rimtai pasirengė – gavęs „Sąjūdžio“ dotaciją Iniciatyvinės grupės pritarimu, išleido pirmą tuomet populiaraus savaitraščio „Atgimimo“ numerį su „bananais“ pirmame puslapyje, todėl už jį balsavo daugiausiai išrinkto Sąjūdžio Seimo narių. Jo nariu nuo Lietuvos žaliųjų buvau ir aš pats. Antru liko mažiau tuomet žinomas prof.V.Landsbergis, kuris kovojo už savo populiarumą nuolatinėmis kelionėmis į visus rajoninius mitingus. Prasidėjo šių dviejų politikų lenktynės – konkurencija. Sąjūdžio tarybos pirmininko rinkimuose 1988 lapkričio 25d. R.Ozolas tegavo tik apie trečdalį balsų, o tai nuslėpdamas A.Čekuolis pakvietė visus vieningai patvirtinti V.Lansbergį. Taip buvo sukurtas atitinkamas įvaizdis – „išrinko vienbalsiai“.

1988 m. pabaigoje R.Ozolas savališkai įkūrė kooperatyvą „Atgimimas“, tuo užvaldydamas „Sąjūdžio“ savaitraštį ir atkirsdamas „Sąjūdį“ nuo pajamų šaltinio. Tuo susilaukė stiprios sąjūdininkų (Z.Vaišvila...) kritikos. Po kovo 11-os R.Ozolas tapo K.Prunskienės kabineto vicepremjeru, kuris kuravo ir saugumo sferą. Sausio 13-os metu jis pasakė mįslinga iki šiol likusią frazę – „premjeras Albertas Šimėnas veikia pagal atskirą planą“, tačiau nieko nesiėmė sugrįžusio iš Ratnyčios klebono A.Šimėno, vykdžiusio valstybinį planą, apgynimui. Išvakarėse, 1990 m. gruodžio 30d. , būtent, R.Ozolas, K.Prunskienei būnant Australijoje, vietoje A.Brazausko, gal planingai saugodamas jo reputaciją, pasirašė prastą litų spausdinimo kontraktą su firma „USBC“, kuri juos sugadino –atspausdino sugadintus ir lito įvedimą teko atidėti iki 1993 m. birželio 30d. per tą laiką vyko Lietuvos turto „prichvatizacija“ už pasak prokuroro K.Milkeraičio iš Smolensko vagonais vežtus lengvai padirbamus talonus. 1992 m. R.Ozolo pastangomis buvo galutinai suskaldyta „Sąjūdžio“ Seimo narių grupuotė - įkurtas Centristų judėjimas, vėliau virtęs jo vadovaujama partija, o Atkuriamasis Seimas iširo ir paskelbti nauji rinkimai, kuriuos triuškinamai laimėjo ex-komunistai. „Sąjūdis“ iš pradžių netekęs „Atgimimo“, o po to ir M.Laurinkaus pastangomis „Respublikos“, prarado komunikacinę jėgą, ir tai nulėmė jo likimą. Beje, panaši kolizija dėl „Iskros“ buvo kilusi ir tarp bolševikų bei menševikų RSSDP gretose, kurią Stokholmo konferencijoje atstovavo Leninas, Stalinas bei Lietuvos ir Latvijos socialdemokratai –Dzeržinskij ir Ozolas. Išstumtas iš didžiosios politikos arenos, R.Ozolas įsigijo butą Vilniaus senamiestyje ir užsiėmė publicistine veikla- leido savo filosofavimų ir mintijimų knygas, bandė užimti tautininkišką nišą – agitavo prieš ES ir kvietė nepasirašyti Lisabonos sutarties. R.Ozolo rašiniai prieš globalizmą yra verti dėmesio, tačiau iki šiol neatskleista, kokios buvo tikrosios R.Ozolo paskatos ir jo slaptasis užnugaris. — Preceding unsigned comment added by 212.122.74.6 (talk) 10:02, 22 February 2018 (UTC)